Šalies aprašymas

Japonija – vienas populiariausių kelionių maršrutų visame pasaulyje. Šalis unikali tuo, kad joje persipina senovės tradicijos su šiuolaikiniu pasauliu. Čia galima aplankyti unikalias praėjusio amžiaus šventyklas ir pilis bei pamatyti šiuolaikinių ir originalių architektūrinių statinių. Ji stebina savo milžiniškais megapoliais, nepaprasta gamta bei išskirtine kultūra.

Japonijos archipelagą sudaro 6852 salos. Didžiausios salos, Hokaidas, Honšiū, Šikoku, Kiūšiū ir sudaro 97 % visos žemyninės Japonijos teritorijos. Daugumos salų paviršius kalnuotas, nemaža dalis turi ugnikalnių. Fudži kalnas – aukščiausias Japonijos kalnas, Honšiū saloje, Ramiojo vandenyno pakrantėje. Kalno, kuris yra veikiantis ugnikalnis, aukštis siekia 3776 m. Geru oru, šis ugnikalnis matomas iš bet kokios Honšiu salos vietos. Fudži kalnas yra laikomas Japonijos simboliu. Aštuonios viršūnės iškyla iš kraterio žiedo, todėl jis atrodo dantytas. 700 m pločio krateris, žinomas kaip Nain (šventovė), taip pat garbinamas.

Japonijoje – didžiausi pasaulio miestai ir moderniausios technologijos. Punktualiausi traukiniai, ryškiausios reklamos, automatizuotos kavinės ir viešbučiai.

Tačiau kartu japonai išsaugojo savo kovos menus, pagoniškus tikėjimus, arbatos ceremonijas, origamį ir bonsus, išskirtinę meilę gamtai.

Japonijos sodai

Ant Yoshinoyama kalno įsikūręs žymiausias nepaprasto grožio gamtos kampelis – Arashixama sodas. Čia šlaito papėdėse auga net 1500 Yamazakura ir Someiyoshino rūšies Sakurų medžių, kurie savo žydėjimo metu vietovę nudažo įvairiausiomis spalvomis ir sukuria užburiantį vaizdą. Čia taip pat vyksta išskirtinė ir daugybę turistų pritraukianti grožėjimosi Sakurų žiedais šventė – Hanami, kurios metu gamtos mylėtojai leidžia laiką tarp 200 nepaprastomis spalvomis nusidažiusių medžių.

Hirosaki parkas, esantis šalies šiaurėje, tokio pat pavadinimo mieste, gali didžiuotis išties įspūdingu Sakurų skaičiumi – čia auga net 2600 medžių, tarp kurių aptinkama 50 skirtingų jų rūšių, tad patikėkite, į ką paganyti akis tikrai bus. Sode taip pat galima rasti seniausią Someiyoshin rūšies Sakurą, skaičiuojančią jau daugiau nei 120 metų, kuri neabejotinai yra pati populiariausia visoje Japonijoje.

Chidorigafuchi parkas esantis visai šalia imperatoriaus rūmų Tokijo širdyje yra turbūt vienas iš romantiškiausių Sakurų sodų visoje Japonijoje. Teritorija traukia minias žmonių ne tik dėl itin žaviai atrodančios alėjos šalimais didingo pastato, bet ir todėl, kad vakare čia sukuriama išties magiška atmosfera. Jau sutemus, parke įsižiebia specialus apšvietimas, kuris vietovę paverčia dar ypatingesne.

Jigokudani („Pragaro slėnis“) – slėnis Nagano prefektūroje, Japonijoje, garsėjantis savo karšto vandens šaltiniais ir geizeriais. Jo gydomąsias savybes vertina ne tik turistai iš Japonijos ir viso pasaulio, bet ir Japonijos makakos, kurios maudosi karštame vandenyje ištisas dienas.

Japonijos pilys

Japonijos pilys stovi lygumose. Jos miestų galią ir turtą simbolizuoja pilių donžonai. Apatinė jų dalis sumūryta iš įvairaus dydžio specialiai atrinktų akmenų (be skiedinio), o viršutinė medinė – tokia puošni, kad pilys įgijo didingas “pravardes”: Baltojo garnio, varno.

Baltojo garnio pilis (Himedži pilis) – viena iš lankomiausių Japonijos pilių, pastatytų XVII a. Himedžio mieste (46 metrų aukščio), supama galingų įtvirtinimų ir 83 pastatų, yra geriausias egzistuojantis japoniško stiliaus architektūrinis pavyzdys. Baltojo garnio pilimi pastatą japonai pavadino dėl to, kad su šiuo paukščiu asocijuojasi aukštos baltai tinkuotos pilies sienos.

Seniausia – Matsumoto pilis (“varno”, nes juoda, 1504 m.). Pirmuose aukštuose saugoti ginklai, užkopę laiptais viršun pro jau didesnius langus stebėdami mūšio eigą gynybai vadovaudavo pilies karvedžiai, pagaliau – daimijo karo meto kambarys. Abiejų pilių viršūnėse “apgyvendinta” po šintoistų dievą (kamį).

Hirosaki pilis – 17 a. statinys Hirosakyje, Aomorio prefektūroje. Ji būna uždaryta nuo lapkričio pabaigos iki gegužės pradžios. Tai puiki sakurų stebėjimo vieta, jų čia yra virš 2500. Sakurų fetivalis vyksta nuo balandžio 23 iki gegužės 5 d. Šalia yra botanikos parkas ir Yasukuni šventykla. Parke vasario pradžioje vyksta populiarus sniego žibintų festivalis.

Lankytinos vietos

Kiotas – tai senoji Japonijos sostinė, esanti Honšiū saloje. Tai didelis kultūros, istorijos ir pramonės centras, vienas iš gražiausių Japonijos miestų, kur išliko daugybė senovinių tradicinių pastatų, šventyklų, rūmų. Kioto senamiestyje yra net 14 istorinių paminklų, įtrauktų į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Daitokudžio dzenbudistų šventyklų kompleksas susideda iš to paties pavadinimo pagrindinės šventyklos ir 24 ją supančių mažesnių. Daitokudžio šventykla yra dalis Gozun – penkių svarbiausių dzenbudizmo centrų šalyje – žiedo. Pašaliniams patekti galima tik į aštuonias iš Daitokudžio šventyklų, ir beveik visur – už atskirą kelių šimtų jenų mokestį.

Rokuondžio šventyklų kompleksas su turbūt gražiausiu Kijoto statiniu – Kinkakudžiu, t.y. Auksiniu paviljonu. Auksiniu paviljonas vadinamas dėl to, kad antrasis ir trečiasis jo aukštai iš vidaus ir išorės padengti gryno aukso lakštais. Kiekvienas aukštas yra skirtingo architektūrinio stiliaus.

Kiyomizudera (Tyro vandens šventykla) – viena žymiausių Japonijos šventyklų, įkurta 780 metais šalia Otowa krioklio miškinguose kalnuose, rytinėje Kyoto dalyje. Šventykla tiesiogiai siejama su Hosso sekta, viena iš seniausių japoniško budizmo mokyklų. Kiyomizu-dera geriausiai žinoma dėl didžiulės medinės terasos, iškilusios virš kalvos apie 13 metrų, nuo kurios atsiveria puikūs miesto vaizdai kartu. Įdomu tai, kad visa terasa buvo pastatyta, nepanaudojant nei vienos vinies.

Didžioji Kamakura Buddha – tai Kamakura mieste stovinti bronzinė 13,35 metrų aukščio Amida Buddha statula – antroji pagal dydį Japonijoje, savo dydžiu nusileidžianti tik Nara miestelio Todaidzi šventyklos Budai. Pati Buda pastatyta 1252 metais ir patalpinta Kotokuin šventyklos pastato viduje.

Nara – dar vienas senas su Osaka suaugęs miestas. Garsiausia ten – Todaidzi šventykla, su milžiniška sėdinčio Budos statula. Tačiau tikrosios Naros įžymybės – elniai, “šintoizmo dievų pasiuntiniai”. Šimtai jų ten laksto laisvai, leidžiasi glostomi, o ypač mėgsta būti šeriami sausainiais, pardavinėjamais visose suvenyrų parduotuvėse.

Niko – stulbinamo grožio šventyklų kompleksas, spindintis nebūdingu japonų architektūrai turtingumu. Niko turistus traukia ne vien savo šventyklomis ir architektūriniais paminklais, bet ir nuostabia gamta.

Isė, anksčiau Udžijamada – miestas Japonijos Honšiu saloje, Mijės prefektūros rytuose. Yra šintoistų Didžioji Isė šventykla, Isė-Šimos nacionalinis parkas.

Japonų virtuvė

Viena Japonų virtuvės specifikų, lyginant su kitomis regiono virtuvėmis, yra tai, kad čia vartojama palyginti mažai mėsos. Japonijoje yra labai didelis jūros produktų suvartojimas. Žuvis ir kitos jūrų gėrybės gali būti valgoma žalia, kepta, virta, virta riebaluose, džiovinta (himono). Netgi džiovintas žuvų mailius yra naudojamas maistui kaip prieskonis ar ryžių pagardas (chirimen). Be to, egzistuoja labai daug antrinių žuvies produktų, gaminamų iš žuvies faršo – surimi.

Žuvis labai svarbi ir pagrindiniame daugumos patiekalų ingrediente – sultinyje. Japoniškas sultinys dashi, skirtingai negu kitose Tolimųjų Rytų šalyse, gaminamas ne iš paukštienos, o iš žuvies. Dažniausiai jam pagaminti naudojamos jūržolės (ypač kombu), džiovinta žuvis (niboshi), arba džiovintos pelamidės drožlės (katsuo-bushi). Gausus jūržolių pasirinkimas. Tarp populiariausių dumblių yra: wakame, kombu, nori, hijiki ir kt. Jie yra džiovinami arba sūdomi, ir dedami į daugybes patiekalų kaip daržovė arba kaip prieskonis.

Išsiskiria Japoniška virtuvė iš kitų Tolimųjų Rytų ir savo prieskoniais. Be įprastinių visam regionui sojų padažo, sojų pastos bei ryžių acto, japonai gausiai naudoja sake, saldų padažą mirin. Būdingas japonų virtuvei yra ir krienas wasabi. Tačiau apskritai šiai virtuvei yra būdingas saldokas skonis, o aštrūs prieskoniai čia beveik nevartojami. Patiekalai dažnai yra prėskoki, mat labai paplitęs terminis apdorojimas – virimas, todėl jie skaninami jau valgant – mirkomi į tam skirtą padažą.

Japonų virtuvė pasižymi ir didele šviežių daržovių gausa. Raudonosios saldžiosios paprikos, šparaginės pupelės, cukinijos, baklažanai, svogūnai, varnalėša, pomidorai, žaliosios paprikos, salotų lapai, morkos, špinatai, bambukų ūgliai, runkeliai, lotoso šaknys, ropės, baltieji ridikai, grybai, saldžiosios bulvės, jūros dumbliai – visą tai užima itin svarbią vietą japonų mityboje. Daržovės dažnai valgomos ir pusryčiaujant.

Japonams tipiškas desertas – dailiai ant lėkštės išdėlioti sezoniniai vaisiai. Jie mėgaujasi ir ledais ar pyragaičiais, tačiau saikingai ir jie būna subtilesnio skonio nei įprasta Vakaruose. Negardinami riebia grietinėle, šokoladais, riešutais, dideliu cukraus kiekiu. Daugelis japonų pasisėdėjimą prie stalo baigia paprasčiausiu žaliosios arbatos puodeliu.

Verta atsiminti

Žmonės, kalbėdami apie save, dažniausiai rodo į nosį (ne į krūtinę).

Niekada neimkite ir neperduokite maisto lazdelėmis – tai japonams primins kremavimo apeigas.

Nerodykite lazdelėmis į žmones ir nemaišykite jomis sriubos.

Garsus kalbėjimas gatvėje gali pritraukti nemalonių žvilgsnių.

Įeinant į bet kokią patalpą su kilimu, būtina nusiauti batus – nesvarbu, ar tai kavinė, ar pažįstamo namai. Su apavu įeiti į patalpą – didžiulis įžeidimas.

Japonijos gatvėse beveik nėra šiukšlių dėžių. Jos yra parduotuvėse, kad ir pačiose mažiausiose. Ten neretai būna ir rūšiavimo konteineriai.

Taip pat yra nemandagu valgyti gatvėje.