Bendra informacija

Maroko Karalystė – valstybė šiaurės vakarų Afrikoje. Ribojasi su Alžyru rytuose, Vakarų Sachara pietuose, Atlanto vandenynu vakaruose bei Gibraltaro sąsiauriu ir Viduržemio jūra šiaurėje.

Marokas – turbūt didžiausių kontrastų, gražiausio kultūrinio palikimo ir mieliausių žmonių šalis Afrikoje. Aukšti kalnai, plačios dykumos, raižyta kranto linija ir vingiuojančių skersgatvių pilni senoviniai miestai palieka neišdildomą įspūdį. Nuo Europos (Ispanija) jį skiria neplatus Gibraltaro sąsiauris.
Renkantis poilsiui Maroką, jūs galite vienos kelionės metu pasimėgauti paplūdimiais, arabų senoviniais miestais, slidinėjimu kalnų slidėmis arba safari dykumoje.

Šalies istorija – šiuolaikinės civilizacijos lopšys. Pirmame tūkstantmetyje iki m.e. vietinės žemės priklausė Kartagenui. Vėliau, žlugus Pūnų galybei nuo Romos legionų smūgių, čia valdė Romos konsulai, kuriuos V amžiuje iki m.e. išgujo vandalai. VI amžiuje juos pakeitė vizantiečiai, kurių galinga prekybinė ir karinė imperija buvo pačiame žydėjime. 682 m. Šiaurinė Afrika buvo užkariauta arabais. Almoravids ir Almohads Dinastijos atnešė šaliai nematytą gerovę. XI –XII a. Marokas kontroliavo Ispanijos ir Portugalijos teritorijas Viduržemio europoje, o Afrikoje jo valdoms priklausė Alžyro, Tuniso ir Livijos žemės.

Tačiau nieko nėra amžino ir didžiulė imperija suskilo. Auksinis amžius Maroke – XV-XVI a., apie ką primena daugybė architektūros paminklų. XVII-XIX a. Marokas išgarsėjo savo žiauriais jūros piratai, kurie plėšė prekybos laivus Atlanto vandenyno ir Viduržemio jūros regione ir kontroliavo ištisus miestus pakrantėje. Šiuolaikinė šalies istorija apima Ispanijos ir Prancūzijos protektoratą (nuo 1904 m.) ir nepriklausomybės gavimą 1956 m. Nuo Ispanijos protektorato Maroko teritorijoje liko 2 miestai, kurie laikomi Ispanijos teritorija – tai Seutas ir Melilja.

Maroko klimatas

Maroke vyrauja viduržemio jūros klimatas, pasižymintis sausomis šiltomis vasaromis ir vėsiomis lietingomis žiemomis. Vidutinė temperatūra, priklausomai nuo vietovės, vasarą svyruoja nuo +22–27 °C, žiemą – 5–13 °C. Lietingas sezonas tęsiasi nuo spalio iki gegužės. Per metus iškrenta iki 1100 mm kritulių (Rife)[4], o Sacharoje mažiau 200 mm.

Kada geriau vykti

Pakrantėje ištisus metus yra geros sąlygos poilsiui, šalies centre geriausia ilsėtis nuo spalio iki balandžio mėnesio, kai ne taip karšta. Slidinėjimo sezonas trunka nuo gruodžio iki kovo mėnesio.

Oficialus pavadinimas

Maroko karalystė.

Sostinė

Rabat.

Geografija

Marokas plyti šiaurės vakarų Afrikoje ir ribojasi su Alžyru rytuose, Vakarų Sachara pietuose, Atlanto vandenynu vakaruose (šalia Kanarų salų), šiaurėje ties Gibraltaro sąsiauriu jo krantus skalauja Viduržemio jūra. Gibraltaro sąsiauris Maroką skiria nuo Europos.

Šalies centre ir į pietus tęsiasi Atlaso kalnai, šiaurėje – jų atšaka Rifo kalnai. Maroke yra aukščiausioji Atlaso kalnų dalis – Aukštasis Atlasas. Čia iškilusi aukščiausia Šiaurės Afrikos vieta – Tubkalio kalnas (4165 m). Kalnus raižo vaizdingi slėniai ir kanjonai. Šiaurės vakarinę dalį užima plynaukštės, vadinamos Maroko Meseta. Pietuose ir pietryčiuose paviršius pereina į Sacharos dykumą.

Upių tinklas retas, dauguma upių vasarą išdžiūsta, dalis pasipildo tik po liūčių (vadžiai). Ilgiausia Maroko upė Muluja teka į Viduržemio jūrą. Dauguma kitų upių savo vandenis neša į vandenyną – Um ar Rbija, Sebu, Susas, Masa, Dra, Tensiftas. Rytuose į dykumą teka Zizas. Įrengta keletas tvenkinių. Kalnuose yra krioklių (žymiausias – Uzudo krioklys).

Kalnuose iš šalies šiaurės vakaruose auga subtropiniai miškai, Atlaso kedrų, kamštinių ąžuolų giraitės (miškingumas – 17 %). Likusioje dalyje būdingos pusdykumės su dygiais krūmokšniais, kserofitais, liucernų kuokštais[3]. Dykumos daugiausia akmeningos ir žvirgždingos (hamada), didžiausias smėlynų ruožas yra Šebi ergas.
Stambiausi miestai: Kasablanka, Rabatas, Marakešas, Fes, Meknes, Tanžeras, Tetouan.

Gyventojai

2013 m. Maroke gyveno virš 32 mln. žmonių. Tankiausiai gyvenama yra šiaurės vakarinė bei šiaurinė šalies dalys, ten yra didžiausi šalies miestai (Kasablanka, Rabatas, Fesas, Marakešas, Tanžeras, Meknesas ir kt.). Kalnai, sausringi rytiniai ir pietiniai šalies regionai gyvenami retai, o įtraukiant Vakarų Sacharą, jos regionai yra daugiausia negyvenamos dykumos.

Absoliuti dauguma (>99 %) Maroko gyventojų yra arabų ir berberų kilmės. Tikrų arabų Maroke beveik nėra, yra tik arabizuoti berberai ir atokesniuose regionuose tebegyvenantys mažiau arabų įtakos paveikti berberai. Maroko berberai skirstosi į daug genčių iš klanų: svarbiausios trys grupės yra Rifo berberai (Rifo kalnuose), šilhai (pietiniuose Atlaso šlaituose, Suso slėnyje) ir Vidurinio Atlaso berberai (Atlase). Taip pat yra negausios žydų, ispanų, prancūzų, imigrantų iš Užsachario Afrikos (haratinų, gnavų) bendruomenės. Gausi marokiečių diaspora gyvena Europoje (daugiausia Prancūzijoje ir Ispanijoje, taip pat Nyderlanduose, Belgijoje). Iš Maroko kilę žydai gausiai pasklidę po įvairias Vakarų šalis.

98,9 % Maroko gyventojų yra musulmonai, išpažįstantys sunitinę islamo atšaką. Tiesa, apie trečdalis marokiečių savęs neidentifikuoja su jokia islamo atšaka. Taip pat gyvena keli tūkstančiai šiitų (daugiausia imigrantai iš Libano, Irako), veikia keletas sufijų brolijų (svarbiausia – Nasirijos). Be musulmonų, Maroke dar yra judėjų (0,2 %) ir krikščionių (0,9 %, daugiausia katalikų).

Valstybinė kalba

Maroko valstybinės kalbos yra arabų ir berberų. Šalyje vartojama Maroko arabų kalba, vadinama daridža. Ši tarmė fonologiškai ir leksiškai paveikta berberų kalbų. Apie trečdalis Maroko gyventojų kalba berberų kalbomis (Rifo, Atlaso ir Vidurio Maroko). Daug kur šalyje galima išvysti berberiškų užrašų tifinago raštu. Didelė dalis marokiečių supranta prancūziškai, ši kalba dėstoma mokyklose kaip pagrindinė užsienio kalba. Šiaurinėje dalyje vietomis suprantama ispaniškai.

Valiuta

Dirhamas – Maroko karalystės piniginis vienetas. Tarptautinis kodas MAD. Smulkesnis Maroko piniginis vienetas – centimai. Šimtas centimų sudaro dirhamą.

Apsipirkimas ir parduotuvės

Miesto „Medinose” ir suvenyrų parduotuvėse galite įsigyti suvenyrų bet kokiam skoniui, taip pat paveikslus, šviestuvus (iš odos, vario ir pan.), nacionalinius rūbus, gaminius iš tujos, sidabro ir aukso papuošalus ir juvelyrinius dirbinius, rankų darbo kilimus, keramikos, porceliano gaminius ir kt. Dideliuose salonuose prekių kokybė aukštesnė, bet ir kainos atitinkamai didesnės. Viskas 30-50 % pigiau „Medinose” ir suvenyrų parduotuvėse.
Originalus suvenyras iš Maroko – tradiciniai rytietiški bateliai su užlenktomis nosimis. Juos gamina iš minkštos odos ir išsiuvinėja auksiniais ir sidabriniais šilko siūlais.

Alkoholiniai gėrimai parduodami visur, tačiau parduotuvėse jie parduodami iki 20.00 val. (viešbučiuose taikomos išimtys).

Maroko virtuvė ir restoranai

Maroko virtuvė – Maroke paplitusi kulinarinių tradicijų visuma, Maroko nacionalinė virtuvė. Dėl savo panašumų į gretimo Alžyro ir Tuniso kulinarines tradicijas, ji priskiriama Magrebo virtuvei, kuri yra Islamo virtuvės dalis.

Maroko virtuvės produktai nesiskiria nuo kitų islamo ir Magrebo virtuvių produktų. Bet yra keletas produktų, kurie būdingi tik Maroko virtuvei. Pirmiausia tai – argano aliejus, kuris, nors būdamas brangus, kartais pakeičia alyvų aliejų. Maroke naudojama daug citrusinių vaisių (išskirtinis – Maroko citronas). Iš mažųjų citrinų gaminama Maroko įžymybė – fermentuotos druskoje citrinos, kurios naudojamos kaip svarbus pagardas įvairiuose patiekaluose.

Maroko įžymybė yra troškiniai tadžinai, gaminami to paties pavadinimo moliniame troškintuve, kuris pasižymi piltuvėlio formos dangčiu. Kaip ir Viduržemio jūros virtuvėse, Maroke vartojama daug šviežių daržovių, iš kurių gaminamos salotos. Maroko virtuvė, kaip ir visos islamo virtuvės, pasižymi ypač gausiais saldžiaisiais patiekalais. Mėtų arbata yra Maroko virtuvės pasididžiavimas. Jos gėrimas Maroke išsivystė į labai savitą arbatos ceremoniją – Atai. Arbata verdama iš žaliosios arbatos, mėtų ir daug cukraus.

Maroke labai paplitęs gatvės maistas ir užkandinės. Dažniausiai gatvėje parduodami pieno produktai, sultys, pusryčių patiekalai, pastaruoju metu plinta sumuštiniai, čia vadinami bocadillo.

Pramogos, ekskursijos ir lankytinos vietos

Vienas gražiausių Marakešo objektų – Majorelle botanikos sodą. Bahijos rūmai, įsikūrę jazminais ir apelsinų žiedais kvepiančiuose soduose. Tai išskirtinis marokietiškos architektūros ir dekoravimo meno pavyzdys. Gerai iki šių dienų išsilaikę rūmų kambariai stebina savo elegantišku dekoru, kuriam sukurti buvo naudojamas auksas, oniksas ir marmuras.

Kasablanka – Maroko ekonomikos sostinė. Didžiausias Maroko miestas ir pagrindinis uostas yra vienas moderniausių šalies miestų. Vis dėlto, kaip ir kituose Afrikos dalyse, čia tarp didžiulių šiuolaikiškų pastatų galima rasti įsiterpusių mažučių mečečių bei spalvingų turgelių.

Įspūdinga Hasano II-ojo mečetė. Šios mečetės viduje ir kieme gali sutilpti daugiau nei 100 tūkst. maldininkų, o 210 m aukščio minaretas laikomas aukščiausiu pasaulyje. Nuostabių stiklinių grindų pastatas atsuktas į Atlanto vandenyną – ošiančios bangos pritaria skambančioms piligrimų maldoms.

Rabatas – istoriniais, kultūros bei meno paskirties pastatais garsėjantis miestas, kuriame yra karališkieji Mechouaro rūmai. Nors patys rūmai uždari lankytojams, nes juose ir šiandien gyvena karališkoji šeima, įėjimo vartai, puošti melsvais ornamentais, palieka ypatingą įspūdį – žavi jų didingumas ir prabanga. Senasis tradicinis Oudajos rajonas – siauros gatvelės ir namai, nudažyti taip, kad kurtų optines iliuzijas – vienas įdomiausių ir unikaliausių reginių Afrikoje.

Mohamedo V mauzoliejus – istorinis pastatas, kuriame palaidotas Maroko karalius ir du jo sūnūs. Šis baltas žaliastogis (žalia – islamo spalva) statinys laikomas Aleutų dinastijos architektūros šedevru.

Tiesiai prieš mauzoliejų matomas nebaigtas statyti Hasano bokštas. 1195 m. sultono Jakubo Mansuro paliepimu pradėtas statyti minaretas tuo metu turėjo būti aukščiausias pasaulyje, tačiau, sultonui mirus, sustojo ir statybos. Visa, kas jau buvo sukurta, taip ir liko – nebaigtas minaretas, kelios mečetės sienos ir 200 kolonų.
Meknesas – islamo sostinė, žymi savo ilgai išsidriekusiomis sienomis. Apsuptas derlingų lygumų, Meknesas ypač turtingas žemės ūkio produktais: čia auga grūdai, alyvuogės, vynuogės, citrusiniai vaisiai.

Fes – dvasinė Maroko sostinė. Tai ne tik prestižinis religijos, bet ir politikos bei mokslo centras. Kaip ir Marakešas, Fesas laikomas vienu iš keturių „imperatoriškųjų“ Maroko miestų ir pasaulyje puikiai žinomas dėl įspūdingo kultūrinio palikimo.

Todros kanjonas – vienas įspūdingiausių Maroko vietų. Kelių šimtų metrų ilgio Todros tarpeklio sienos eina siauryn, tuo pačiu į viršų stiebiasi net iki 300 m aukščio. Nuostabaus grožio raudonos kalnų olos – itin mėgstama turistų vieta puikioms nuotraukoms.

Uarzazatas – pietų Maroko sostinė, esanti 1160 m virš jūros lygio, o ją puošia Atlaso kalnų peizažas. Miestas išsiskiria jam būdinga gynybine architektūra ir gausybe tvirtovių. Garsus marokietiškas kaimelis Ait Benhado upės slėnio pakraštyje. Tai visame Maroke žinomas, grožiu išsiskiriantis, ochros spalvos berberų kaimelis, įtrauktas į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą.