Bendra informacija

Kinijos Liaudies Respublika (Kinija) – valstybė rytų Azijoje, ketvirta pagal teritoriją valstybė pasaulyje ir didžiausia pagal gyventojų skaičių. Ribojasi su Afganistanu, Butanu, Mianmaru, Indija, Kazachstanu, Kirgizstanu, Laosu, Mongolija, Nepalu, Šiaurės Korėja, Pakistanu, Rusija, Tadžikistanu ir Vietnamu.

Kinija yra civilizacija ir kultūrinis regionas Rytų Azijoje. Didžioji Kinijos dalis priklauso Kinijos Liaudies Respublikai, bet ji taip pat glaudžiai susijusi su ilgaamže civilizacija, apimančia ankstesnes kultūras ir valstybes. Po 1949 m. pasibaigusio pilietinio karo Kinija politiškai yra padalinta į Kinijos Liaudies Respubliką ir Kinijos Respubliką.

Kinijos civilizacija yra viena iš keleto, pasižyminčių daugiau nei 4 tūkstančių metų kultūriniu tęstinumu. Kinų raštas – ilgiausiai be pertraukų naudota rašto sistema pasaulio istorijoje. Kinijos praeityje būta daug valstybės skilimo ir susivienijimo, taikos ir karo periodų. Šalies teritorinė plėtra prasidėjo iš Šiaurės Kinijos lygumos, kuri sudarė valstybės pagrindą. Kartais vartojamas terminas „Tikroji Kinija“ žymi teritoriją, apgyvendintą chanių (han) etnoso, kaip opoziciją kraštams, Kinijos civilizacijos dalimi tapusiais vėliau (pvz., Sindziangas ar Mongolija). Ilgą laiką Kinija buvo labiausiai technologiškai išsivystęs pasaulio regionas, jos kultūrinė įtaka Rytų Azijai stipri ir šiandien.
Kinija yra didžiulė, senovinė ir paslaptinga šalis, kuri daro milžinišką įspūdį turistams. Dangaus imperija, kaip ji dažnai vadinama, driekiasi nuo tropinių Hainan paplūdimių iki atšiaurių stepių ir Vidinės Mongolijos dykumų.

Vakarų kultūros žmogui pirmą kartą patekus į Kiniją gali atrodyti, kad jis pateko į kitą civilizaciją, kuri žymiai skiriasi nuo mūsų. Jeigu jūs atvykstate į Kiniją žiūrėti į įžymybes, reikia būti pasirengusiam pačiam tapti ja! Tai ypač pastebima provincijoje, kur minia neišlepintų pramogomis kiniečių gali 10 minučių su nuostaba stebėti, kai pildysite benzino baką arba bandysite sugauti lazdelėmis pusryčių patiekalus iš lėkštės.
Per vieną kelionę, žinoma, neįmanoma aplankyti visas įžymybes ir pamatyti visas grožybes, bet šio laiko pakanka, kad pajaustum atmosferą ir kiltų noras grįžti čia vėl ir vėl. Kinija yra šalis, kur ne tik poilsiaujama, bet taip pat ir dirbama. Kinijos ekonomiką galima pavadinti devintu pasaulio stebūklu. Iš atsilikusios agrarinės šalies, kurioje buvo badas ir nederlius, mažiau nei pes pusamžį ji virto galinga pramonine valstybe su daugiamilijardine pramoninių prekių eksporto apimtimi.

Nuo seniausių laikų materialioji pradžia Kinijoje organiškai derinosi su dvasine. Didžiųjų filosofų Konfucijaus ir Lao Dzi darbai turėjo didelę įtaką nacionalinio charakterio vystymuisi ir laikomi pasaulinės kultūos ir filosofijos šedevrais.

Vienybės ir priešingybių kova atsispindi garsioje inyan simbolikoje. Kinai yra darbštūs ir kūrybingi, jų filosofija gili ir kartais nesuprantama nekantriems europiečiams. Štai dvi patarlės, priskirtos Lao Dzi, puikiai iliustruojančios Dangaus Karalystės filosofiją:
Geriausias žinojimas – tai nežinojimas apie tai, kad tu kažką žinai.
Kas žino – nekalba. Kas kalba – nežino.

Kinijos teritorijoje randasi ir paslaptingasis Tibetas – tikroji meka ezoterikos ir dvasinės praktikos mėgėjams. Ir aišku, kiekvienam pažįstamas žodis Šaolinis – budistų vienuolynas, kuris tapo Kinijos kovos menų centru. Čia spartietiškomis sunkaus darbo ir buities sąlygomis pasiekė kunfu viršūnes legendiniai kariai. Galima daug pasakyti apie vidinės Mongolijos paslaptis, apie Honkongo istoriją, apie neįtikėtiną geležinkelį, kuris sklando Tibeto kalnuose, bet, kaip žinome, geriau kartą pamatyti negu šimtą kartų išgirsti.

Kinijos klimatas

Kinijos klimatas įvairiuose regionuose labai skiriasi. Į šiaurinę zoną (kuriai priklauso Pekinas) žiemą ateina arktinis šaltis. Centrinėje zonoje (su Šanchajumi) klimatas švelnesnis, skirtumas tarp žiemos ir vasaros nėra toks ryškus. Pietinėse Kinijos provincijose vyrauja subtropinis klimatas su musoniniais sezonais. Tibeto kalnuose klimatą lemia aukštis virš jūros lygio, čia didžiausias saulėtų dienų skaičius per metus ir galingiausias saulės spinduliavimas.

Kada geriau vykti

Tradiciškai geriausias laikas aplankyti istorines Kinijoje lankytinas vietas laikomas pavasaris ir ruduo. Be to, subtropiniai Hainan kurortai yra populiarūs ištisus metus.

Oficialus pavadinimas

Kinijos liaudies Respublika.

Sostinė

Pekinas.

Geografija

Atskirų KLR regionų geografinės ir klimatinės charakteristikos labai skiriasi. Geltonosios ir Rytų Kinijos jūrų pakrančių aliūvinės lygumos gausiai apgyvendintos, o Vidinės Mongolijos kraštovaizdyje dominuoja stepės. Pietų Kinijoje daug kalnų. Centro rytuose išsidėsčiusios dviejų didžiausių Kinijos upių – Huanghe ir Jangdzės – deltos. Kitos didelės upės – Sidziangas, Mekongas, Brahmaputra ir Amūras. Vakaruose iškilę dideli kalnų masyvai, visų pirma Himalajai, taip pat aukštos plokštikalnės, dykumos (Gobio dykuma). Nuo kaimyninių valstybių Kiniją skiria įvairios gamtinės kliūtys: rytuose ir pietryčiuose jūros (Geltonoji jūra, Rytų Kinijos jūra ir Pietų Kinijos jūra), pietuose, pietvakariuose, vakaruose ir šiaurės vakaruose – aukšti kalnų masyvai, šiaurėje – stepės ir dykumos, o šiaurės rytuose – upės (Amūras ir Usūris).

Kinijos teritoriją sudaro daugybė visiškai skirtingų kraštovaizdžių. Vakaruose dominuoja kalnai ir lygumos, o rytinę regiono dalį užima žemumos. Didžiausios upės – Geltonoji (arba Huanghe), Jangdzė ir Amūras. Jos, kaip ir dauguma kitų Kinijos upių, įteka į Ramųjį vandenyną. Geltonosios upės ir Jangdzės slėniuose yra derlingiausios Kinijos žemės.

Pietų Kinijos jūros pakrantės yra labiau kalnuotos: visa pietų Kinija yra kalvų kraštas.

Vakarinėje pusėje šiauriau yra didelė aliuvinė lyguma, piečiau – plokščiakalnis, kuris vėliau pavirsta Himalajais su aukščiausia pasaulio viršukalne – Everestu. Šiaurės vakaruose taip pat plyti aukštumos, kartu su Takla Makano ir Gobio dykumomis. Dėl užsitęsiančių sausrų ir tikriausiai prastos žemdirbystės šios dykumos plečiasi.

Viena pagrindinių ekologinių problemų yra dykumų plėtimasis. Smėlio audros kiekvieną pavasarį siaubia šiaurės Kiniją, paskui pereina į Taivaną, Korėją, Japoniją.

Kinijos krantus pietryčiuose skalauja trys jūros: Pietų Kinijos jūra, Rytų Kinijos jūra ir Geltonoji jūra.

Gyventojai

2009 m. liepą Kinijoje gyveno maždaug 1 338 612 968 žmonės, kas sudaro apie 20 % visų pasaulio gyventojų. 19,8 % kinų buvo jaunesni nei 14 metų, 8,1 % – vyresni nei 65 metai. Gyventojų prieaugis 2009-taisiais metais buvo 0,655 %.

Siekiant pristabdyti gyventojų skaičiaus augimą, 8-ajame dešimtmetyje Kinijoje pradėta įgyvendinti šeimos planavimo politika, leidžianti turėti tik vieną vaiką miesto, ir du vaikus provincijų šeimoms, taikant baudas didesniam vaikų skaičiui. Taip pat konstitucija leidžia tuoktis ne anksčiau nei 22 ir 20 metų atitinkamai sulaukusiems vyrams bei moterims. Pasak ekspertų, tokia strategija nelabai veiksminga, nes turtingos šeimos linkusios turėti daugiau vaikų bei mokėti baudas, tuo tarpu provincijų šeimos linkę tuoktis anksčiau, dėl prioriteto sūnums linkę nuslėpti dukrų gimimus, daugėja moteriškos lyties kūdikių abortų ir žmogžudysčių atvejų.

KLR oficialiai pripažįstamos 56 etninės grupės. Haniai (han) sudaro apie 91,9 % visų gyventojų. Didžiausios etninės mažumos – džuangai (zhuang, 16 mlj.), mandžiūrai (10 mlj.), hujai (hui, 9 mlj.), miao (8 mlj.), uigūrai (7 mlj.), i (yi, 7 mlj.), tudzia (tujia 5,75 mlj.), mongolai (5 mlj.), tibetiečiai (5 mlj.), bujai (buyi, 3 mlj.), korėjiečiai (2 mlj.).

Kalba

Valstybinė kalba – kiniečių. Įteisinta anglų kalba Honkonge ir portugalų Makao.

Valiuta

Juanis.

Apsipirkimas ir parduotuvė

Suvenyrų pasirinkimas didžiulis, bet dauguma iš jų žemos kokybės. Lazdelės valgymui, gražus porcelianas, puodukai, lakuotos dėžutės, spaudai ir penalai – visa tai galite įsigyti kiekviename žingsnyje. Hangzhou ir Sudžou garsėja puikia arbata ir šilku.

Stambiose valstybinėse parduotuvėse ir maisto prekių prekystaliuose kainos fiksuotos. Turguje reikia mokėti derėtis. Valstybinės parduotuvės dirba be išeiginių nuo 9.30 iki 20.30 val., privačios – nuo 9.00 iki 21.00 val., neretai ir dar ilgiau. Turgus atsidaro 7.00 (kai kur net 4.00 val.) ir dirba iki 10.00 – 12.00 val.
Perkant arbatą ir birius produktus reikia žinoti, kad Kinijoje svorio vienetas „dzin“ lygus apie pusę kg ir nurodyta kaina atitinka šį svorio vienetą.

Kinijos virtuvė ir restoranai

Kinų virtuvė apima keletą atskirų Rytų Azijos virtuvių tradicjų. Kaip sako viena patarlė, kinai valgo viską, kas plaukia, viską, kas skrenda, viską, kas turi keturias kojas. Nepaisant ingredientų neįprastumo, kinų virtuvė vis labiau populiarėja pasaulyje ir yra labai gerai vertinama.

Tradiciškai kinai geria dviejų tipų gėrimus – arbatą ir vyną. Arbata, kuri yra žemės tyrumo simbolis, geriama iš mažų puodelių, nes arbatos gėrimas dideliais kiekiais Kinijoje laikomas vulgariu. Ir nors kinų arbatos kokybė bei gamybos kultūra yra kur kas aukštesnė nei daugelio pasaulio šalių, jų vynas gerokai atsilieka nuo vakarietiško vyno kokybės ir įvairovės. Kinai teigia, jog vynas sustiprina draugystę, o arbata skirta tyliai kompanijai.
Kiniški pietūs neįsivaizduojami be sriubos. Dvi populiariausios sriubos Kinijoje yra ryklio peleko bei paukščių jauniklių sriuba.

Pagrindinis patiekalas kinų virtuvėje, be abejo, yra ryžiai. Kinijoje įprasta, jog tik ryžiai yra patiekiami porcijomis – visi kiti patiekalai valgomi iš “bendro katilo”. Toks valgymo būdas lemia kinų restoranų interjerą – apvalūs stalai, kad kiekvienas turėtų vienodas galimybes sočiai pavalgyti.

Kinų virtuvėje nėra uždraustų patiekalų (kaip kiauliena Islamo šalyse). Priešingai, čia valgoma viskas, pradedant šuniena bei gyvatės mėsa, baigiant jūros dumbliais bei jūros agurkais. Kai kurie keisti produktai naudojami medicinos tikslams (gyvatės mėsa vartojama sergant reumatu, padidina seksualinę potenciją). Taip pat daugelis kinų virtuvės patiekalų neįsivaizduojami be bambuko daigų, imbierų, petražolių, anyžių sėklų, pankolių, raudonųjų čili pipirų bei tamsaus ir šviesaus sojų padažų.

Ko gero, labiausiai girdėtas kiniškas patiekalas yra Pekino antis. Tai ploni anties gabaliukai, pakepinti BBQ stiliumi, susukti į plonus blynelius kartu su svogūnais, ridikėliais ir kitais produktais.

Pramogos, ekskursijos ir lankytinos Kinijos vietos

Anjangas – svarbus turistinis centras, viena iš senųjų Kinijos sostinių. Yra Tianingo šventykla (statyta Džou dinastijos laikais), Venfengo pagoda (925 m.). Tačiau svarbiausias objektas – Šangų dinastijos (1400–1100 m. pr. m. e.) laikotarpio sostinė Ingsu (UNESCO pasaulio paveldo objektas), esanti 2 km nuo Anjango. Siaotuno kaime, rastas Šangų dinastijos valdovų kapas (Fu Hao kapavietė) – 192 m² mūro patalpa su pagrindine 10 x 6 m dydžio kamera; karstai apie 10 m gylyje. Kape rasta įvairių radinių (bronzinių, akmeninių statulų), apie 1500 kaulų su įrašais.

Džokchang šventykla („Valdovo namai“) Lasoje yra švenčiausia Tibeto budizmo vieta, pritraukainti minias Tibeto piligrimų ir smalsuolių iš užsienio. Čia kasmet rengiam Didžiosios maldos šventė ir Dalai Lamų ir Pančen Lamų įšventinimo ceremonijos. Šventyklą 647 m. pastatė pirmasis suvienyto Tibeto valdovas Songtsen Gampo ir jo dvi užsienietės žmonos, per kurias į Tibetą pateko budizmas. Pirmoji karaliaus žmona princesė Bhrikuti buvo Nepalo karaliaus sesuo, o antroji žmona princesė Venčeng buvo kilusi iš Kinijos imperatorių.

Šventykla pastatyta saugoti šventą Budos atvaizdą Džovo Rinpoče, kurį karalienė Vengčeng su kraičiu atsivežė iš Kinijos – dabar tai yra švenčiausias Tibeto budistų saugomas daiktas.

Drepung vienuolynas nuo XV a. buvo vienas didžiausių ir įtakingiausių Tibete, jame kadaise gyveno virš 10 000 vienuolių. Nors dabar čia gali gyventi tik 700, ši vieta traukia piligrimus ir smalsuolius iš viso pasaulio, ypač kasmetinės Šoton šventės metu. Drepung veinuolynas buvo pastatytas 1416 m. ir naudojamas kaip Dalai Lamų gyvenamieji rūmai iki XVII a., kol nebuvo pastatyti Potalos rūmai. Kadangi iš toli šis kompleksas atrodo lyg baltų ryžių kalva, tibetiečiai jį pradėjo vadinti „Ryžių surinkimo vieta“.

Jong He Gong šventykla yra vienas didžiausių ir svarbiausių Tibeto budizmo vienuolynų pasaulyje ir viena įdomiausių šventyklų, kurias galima pamatyti Pekine. Dar vadinama „Taikos ir harmonijos lamaistinė šventykla“ arba „Lamų šventykla“, buvo pastatyta 1694 m. kaip princo Jyn Zen gyvenamieji rūmai. Kai 1723 m. princas tapo Imperatoriumi Jong Zenu ir persikraustė į Uždraustąjį miestą, pastatas pagal tradiciją buvo perdengtas imperatoriškos geltonos spalvos čerpėmis ir paverstas šventykla. 1744 m. šioje šventykloje apsigyveno budistų vienuoliai iš Tibeto ir Mongolijos vidurio. Greitai rajonas aplink šventyklą tapo tikru Mažuoju Tibetu, kuriame apsigyveno tibetiečių bendruomenė Pekine. Šventykla vadovavo Mongolijos Gyvojo Budos rinkimui, kurio vardas ištraukiamas iš auksinės urnos.

Turistams Kinijoje atviri 99 miestai su didžiulėmis kultūros ir istorijos vertybėmis, 750 unikaliais kultūros paminklais, kurie saugomi valstybės, taip pat 119 kraštovaizdžio vietų. Tai garsūs vienuolynai (įskaitant legendinį Šaolinį), ženšenio fermos Cinghai provincijoje, Didžioji Kinijos siena, daugybė archeologinių kasinėjimų Gobi ir Taklamakan dykumoje, gražūs kraštovaizdžiai su kalnų upėmis, kriokliais ir giliais urvais. Unikalūs ežerai Taihu ir Sihu, Taišanio, Huanšanio ir Emeišanio kalnai.

Kiniečiai labai mėgsta didelį triukšmą: jie daug rėkauja, daug signalizuoja, garsiai barasi. Ir labai mėgsta dainuoti. Dainuoti visur ir kada tik panorėjus. Dainuojantį kinietį galima pamatyti miesto aikštėje, autobuse arba tiesiog gatvėje. Todėl Kinijoje labai populiarus karaokė, kuris laikomas mėgstamiausia pramoga. Tankiai sutinkami gatvėje dainuojantys kiniečiai labai pakelia nuotaiką.