Bendra informacija

Indonezijos Respublika – salų valstybė Azijos pietryčiuose. Ribojasi su Malaizija Borneo saloje, Papua Naująja Gvinėja Naujosios Gvinėjos saloje bei Rytų Timoru Timoro saloje.

Indoneziją sudaro virš 17000 salų, kurių didžioji dalis yra neapgyvendintos. Šalyje gyvena apie 250 mlj. gyventojų (ketvirta pagal gyventojų skaičių), ir dauguma jų turi savas kalbas, tradicijas ar senovės religijas/tikėjimus. Iki nepriklausomybės 1945 m. Indonezija buvo Olandijos kolonija. Dabar Javos sala su sostine Džakarta atlieka savotišką kolonistų vaidmenį: aplinkinėse salose išgaudama naftą, kirsdama miškus ir naudodama kitus gamtos resursus. Pelnas iš to dažniausiai nusėda Javoje. Todėl nenuostabu, kad kitų salų gyventojai bruzda, ypač Papua Naujojoje Gvinėjoje, Sulawesi centre bei Sumatros šiaurėje. Pietryčių Azijos krizės metais, 1998 m., buvo ypač daug protestų, ir Rytų Timoras net atsiskyrė 2002 m.

Indonezija daugianacionalinė šalis. Tarp istorinių ir mitinių pastatų Indonezijoje galima pamatyti induistinių ir budistų šventyklas, pritrenkiančias savo grožiu bažnyčias ir mečetes.

Kelionės po Indoneziją suteikia galimybę pažvelgti į keletą istorinių epochų. Kai kuriose Indonezijos salose gyvena gentys, nežinomos mokslininkams iki šiol. Tačiau Džakarta – Indonezijos sostinė, yra modernus miestas su modernistine architektūra, energingu ekonominiu ir politiniu gyvenimu.

Indonezijos gamta labai įvairi ir individuali. Indonezija gali apgaubti nepraeinamomis džiunglėmis, pakerėti nuostabiomis žydromis lagūnomis ir stačiomis kalnų viršūnėmis, sušildyti smėlio paplūdimiuose. Indonezijoje – tai ne tik valstybė, tai visas pasaulis.

Kelionės po Indoneziją metu staiga ateina neįprastas ir net mistinis supratimas apie šį gamtos grožį. Vienas dalykas yra aiškus, Indonezija amžiams pakerės tavo širdį! Turistams tokią įtaką daro ne tik įspūdingi Indonezijos vaizdai. Ypatingą pasigėrėjimą sukelia šių salų gyventojai, jie pakeri savo meistriškumo ir kūrybos lygiu: įvairiausi suvenyrai, paveikslai, medinės statulėlės, kaukės, karoliai, papuošalai iš kriauklyčių ir vėžlio šarvų.

Nei vieno svečio, turisto, poilsiautojo Indonezija nepalieka abejingu. Indonezija pakeri savo nacionaliniu koloritu: begalinis spalvų skaičius, šiltas rytietiškų prieskonių kvapas, tradicinės apeigos ir ceremonijos – iš to išausta nuostabi atmosfera Indonezijos salose. Atsižvelgiant į tai, kad Indonezija yra daugiakultūrė šalis ir susideda iš daugybės teritorinių vienetų, kiekviena sala yra savaip unikali ir nepakartojama.

Nusprendus pailsėti Indonezijoje, kiekvienas turistas turi nuspręsti: kurią salą salyne rinktis? Jeigu svajoji apie ramų poilsį po palmių šakomis, SPA procedūras – apsilankykite Indonezijos salose: Gili, Lombok, Bintan ir, žinoma, Bali. Indonezijos Javos sala taip pat atitinka svajonių salą ir suteikia puikią galimybę susilieti su gamta. Javos sala yra žinoma dėl savo istorinių pasaulinės vertės paminklų, tokių kaip Borobudur ir Prambanan.
Jeigu planuojate aktyvų poilsį ir jus traukia nuotykiai – drąsiai rinkitės Sumbava salą. Visoje Indonezijoje jis žinomas kaip puikiausia povandeninio nardymo vieta. Jeigu to maža, paskubėkite susipažinti su drakonu Komodo, gyvenančiu to paties pavadinimo ežere Flores saloje. Norisi kažko daugiau ekstremalaus? Indonezijoje prisiglaudė tikri jūrų piratai Kalimantan saloje.

Istorijos ir senovės mylėtojams Indonezija parengė daug ekskursijų, pvz. į Papua Naujojoje Gvinėjoje.
Kokia dar gali būti Indonezija? Kiekvienam ji savotiška. Svarbiausia klausyti savo širdies, pajusti savo troškimus, o Indonezija nurodys jums kelią.

Oficialus pavadinimas

Indonezijos Respublika.

Gyventojai

Gyventojų skaičius: 237 mlj.
Gyventojų sudėtis: Indonezijoje gyvena daugiau kaip 150 tautų, iš kurių didžiausios: javiečiai, sundai, mandūriečiai, Indonezijos malajai, batakai, dajakai, baliečiai. Irian Džajos šiauriniame krante gyvena melaneziečiai, o vidiniuose rajonuose – papuasai. Miestuose ir plantacijų rajonuose yra kinų (daugiau nei 4 mlj.), arabų (100 000), indų, pakistaniečių, olandų. Miestuose gyvena 17% žmonių. 87 % tikinčiųjų –
musulmonai sunitai. Indonezija yra didžiausia pasaulyje musulmoniška šalis pagal musulmonų gyventojų
skaičių. Šalyje yra krikščionių (katalikų – 3% ir protestantų – 6%), induistų (2%, daugiausia – Balio saloje),
budistų (1%), konfucianistų.

Indoneziečiai užsieniečiams yra labai draugiški ir paslaugūs, bet kai kurie veiksmai gali įžeisti jų religinius ir nacionalinius jausmus. Rodymas į žmogų ar daiktą su pirštu ar koja yra laikoma grubumu. Indoneziečiai galvą tiesiogine ir perkeltine prasme laiko pagrindine ir svarbia kūno dalimi. Taigi, jums nederėtų liesti jų galvų, net jei tai ir draugiškas mostas. Indonezija yra daugiausia musulmoniška valstybė, ir todėl reikėtų laikytis šių taisyklių: negalima nešioti labai trumpus sijonus arba šortus, degintis be maudomuko viršaus.

Valstybinė kalba

Valstybinė Indonezijos kalba yra indoneziečių.

Sostinė

Sostinė Džakarta (10 mlj.žm.) — Javos saloje įsikūręs šiuolaikinis metropolis su intensyviu finansiniu ir ekonominiu gyvenimu.

Geografija

Palei pusiaują išsidėsčiusi salų grandinė pagal plotą ir gyventojų skaičių yra didžiausia pietryčių Azijos šalis bei didžiausia salų šalis. Indonezija pagal gyventojų skaičių yra ketvirta pagal dydį pasaulyje. Indoneziją sudaro 17-18 tūkst. salų, iš kurių apie 6000 yra gyvenamos. Didžiausios salos – Borneo, Java, Sumatra, Sulavesis. Daugiausiai gyventojų turinčios salos yra Java, kur gyvena apie pusę šalies gyventojų, Sumatra, Borneo (jos dalis priklauso Malaizijai ir Brunėjui), Naujoji Gvinėja (jos dalis priklauso Papua Naujajai Gvinėjai) ir Sulavesis. Indonezija išsidėsčiusi ant tektoninių plokščių sandūrų, dėl to čia dažni žemės derbėjimai ir su jais susiję cunamiai. Indonezijoje taip pat daug ugnikalnių, iš kurių garsiausias – Krakatau, esantis tarp Sumatros ir Javos. Aukščiausia vieta – Džajos k. (4884 m., Naujoji Gvinėja).

Upės vandeningos. Svarbiausios: Kapujas, Baritas, Flajus. Ežerai nedideli, daugiausia vulkaniniai. 65 % šalies ploto dengia tropiniai miškai. Pietuose yra savanų. Flora ir fauna ženkliai skiriasi tarp Kalimantano, Balio ir vakarinių salų iš vienos pusės ir Sulavesio, Lomboko ir toliau į rytus esančių salų iš kitos pusės. Ši ekologinė riba vadinama Volaso linija, pagal jos atradėją. Ši linija dažnai laikoma Azijos ir Australazijos riba.

Šalia sostinės Džakartos, didžiausi Indonezijos miestai yra Surabaja, Medanas, Palembangas ir Semarangas.

Klimatas

Klimatas didesnėje šalies dalyje jūrinis ekvatorinis (pusiaujo) (per metus iškrinta iki 4000 mm kritulių). Javos ir Mažosios Sundos salose – musoninis subekvatorinis (žiemą vėjas pučia nuo sausumos į jūrą, o vasarą – atvirkščiai, per metus iškrinta iki 2000 mm kritulių). Subekvatorinio klimato juostoje yra ryškūs du metų laikai – lietingasis (vasara – nuo lapkričio iki balanžio mėnesio) ir sausasis (žiema – nuo gegužės iki spalio mėnesio). Oro temperatūra tiek lietinguoju, tiek sausuoju zezonu išlieka pastovi – nuo 24 iki 32 laipsnių šilumos. Pelkėtose vietovėse ir kalnų slėniuose vyrauja dažni rūkai. Oro drėgnumas svyruoja nuo 75 % iki 100 %. Aukštikalnėse retkariais pasitaiko šalnų. Oro drėgmė yra gana didelė, vidutiniškai 75-95 %, bet pernešama nepaprastai lengvai.

Valiuta

Indonezijos rupija.

Apsipirkimas ir parduotuvės Indonezijoje

Tipinis indoneziškas suvenyrų rinkinys: batikas, perlamutras, lėlės, kaukės, drakonų figūrėlės, skėčiai. Taipogi ir liaudies meno bei amatų gaminiai (krepšiai, rotango krepšiai, dėžutės ir kita), medžio drožyba, papuošalai su smaragdais ir perlais, sidabras ir prieskoniai.

Parduotuvės dirba kasdien nuo 9.00 iki 18.00 val., daugelis privačių įstaigų, ypač turizmo rajonuose, dirba iki 21.00 val.

Indonezijos virtuvė

Vietinių valgių ruošimo tradicijos persipynusios su japonų, tailandiečių, indų, kinų, meksikiečių, europietiškos virtuvės kulinarinėmis vingrybėmis.

Vakarinėje ir centrinėje Indonezijos dalyje labiau dominuoja patiekalai iš ryžių, sriubos ir įvairios daržovių salotos, ypač vegetariškos. Rytinės salyno dalies (Papua Naujoji Gvinėja ar Rytų Timoras) gyventojai dažniau mėgaujasi valgiais iš grūdinių kultūrų, dažnai naudoja saginę palmę. Naujojoje Gvinėjoje, Molukų salyne, ypač populiarūs virti blyneliai, paruošti iš saginės palmės ir žuvies. Vakarų Javoje populiarūs mėsos kukuliai (bakso).

Pati populiariausia žemės ūkio kultūra – ryžiai, kurių lapeliai – Indonezijos valstybinio herbo puošmena. Pasak vietinių gyventojų, ryžiai – dievų ir stebuklingų galių maistas. Anot legendos, jaunuolis, papuolęs į dangų, kartu atsinešė iš žemės grūdų. Nuo to laiko be ryžių nevyksta nė viena ceremonija: jais laiminami jaunavedžiai, o šie, duodami ištikimybės priesaiką, vienas kitą vaišina lipniais ryžiais.
Maistui ryžiai ruošiami įvairiai: garinami, kaip priedas patiekiami prie vištienos, antienos, daržovių, verdami, apkepami, įpilant kokoso pieno ir įberiant prieskonių ir sviesto. Virti ryžiai skaninami daržovėmis, mėsa, vaisiais.

Salose auginama daugiau kaip šimtą rūšių bananų. Bananai, kaip ir bulvės, verdami, kepami kokoso riešutų aliejuje, apkepinami tešloje. Iš džiovintų traškių bananų gaminami miltai.
Indonezijoje auga papajos, bananai, rambutanai, mango vaisiai, apelsinai, citrinos, ananasai, guavos, vandens obuoliai, pomelos.

Iš mėsos patiekalų labiausiai vertinami valgiai iš vištienos, kiaulienos arba jautienos (catэ), taip pat kepta vištiena arba žuvis, suvyniota į banano lapą. Iš žuvies ir jūros gėrybių (langustų, krabų, kalmarų) ruošiami patys įvairiausi patiekalai: iš jūros vėžlių gaminamas troškinys (ragu), paskaninamas žalumynais ir sojų padažu, iš krevečių, sojų miltų su pipirais kepami sklindžiai.

Be mėsos produktų, mėgstami patiekalai iš žuvies, dažnai vartojama sojų varškė, įvairių daržovių sriubos. Gardinama aitriaisiais pipirais, kalendra, imbieru, kariu, o vegetariškiems valgiams gardinti dažnai naudojamas česnakas. Kaip maisto gardintojai naudojami: citrininis bazilikas, citrinos lapai (kaffir), pandano ir lauro lapai, citrinžolė.

Beveik prie visų patiekalų Indonezijoje patiekiamas aštrus raudonojo chili padažas (sambal). Kartais jis daromas iš sūdyto chili su apkepintais riešutais ir krevečių pasta. Jei maistas labai aštrus, įpilama šalto vandens su ledukais, kokoso pienu, ištirpintu ledu su cukraus sirupu ir pupomis, su cukranendrių sultimis arba imbierų arbata.

Desertams ruošti naudojamas palmių cukrus, kokosas, lipnieji ryžiai. Nacionaliniai desertai – saldėsis (Kolak), pagamintas iš palmių cukraus, kokosų pieno ir papuoštas pandano lapais, ir kepinti bananai (pisang goreng).
Geriama arbata su cukrumi (teh talua), kiaušinio tryniu ir Panamos apelsinu (calamondin). Šis gėrimas labai populiarus Vakarų Sumatroje. Mėgstama ir šaltoji arbata (teh botol).

Tradiciškai maistas į stalą paduodamas ant bananų lapų, o valgoma tik dešine ranka. Po valgio ranka plaunama specialiuose dubeniuose su vandeniu ir gabalėliu citrinos. Europiečiams paprastai paduodama šakutė ir šaukštas, bet ne peilis.

Tradiciniai patiekalai – daržovės, troškintos kokoso piene (Sayur Lodeh), kokoso piene su aitriaisiais pipirais (chili) troškinta jautiena (Rendang), saldus užkandis (Geplak), pagamintas iš kokoso drožlių ir cukraus, populiarus sostinėje Džakartoje, rūgšti tamarindų sriuba (Sayur asem), paįvairinta melionais ir meliono lapais, saldžiaisiais kukurūzais, nevisai prinokusia papaja ir riešutais, taip pat kepinti makaronai (Bakmi goreng), patiekiami su kiaušiniais, kartais pakeičiamais vištiena, jautiena ar jūrų maistu, taip pat morkų griežinėliais arba kiniškais kopūstais.

Alkoholis šalyje praktiškai nenaudojamas, tačiau šiaurinėje Sumatroje, Sulovesi ir Bali, kur islamas ne taip paplitęs, niekas neužmėtys akmenimis įžūlaus turisto už bokalą vyno arba buteliuką alaus. Šalyje gaminamas geras vietinis vynas (ryžių „brem“), palmių degtinė „arak“ ir alus „tuak“ iš palmių žiedų sulčių.

Pramogos, ekskursijos ir lankytinos vietos Indonezijoje

Java – tai ekonominis šalies centras, su sostine milžine Džakarta priešakyje. Java savo glėbyje talpina 130 milijonų gyventojų ir šis skaičius turi tendenciją augti. Kaip ten bebūtų, ši sala vis dar turi ką pasiūlyti keliautojams – daugybę kultūrinių vietų, vulkanų slėnių, tropinių paplūdimių bei gilias tradicijas menantį vietinių gyvenimą. Jei Džakarta apibūdinama kaip šalies sostinė bei investicijų traukos centras, Jogyakarta neretai nusakoma kaip kultūrinė šalies sostinė, su gyvu kultūriniu gyvenimu, karta iš kartos perduodamomis tradicijomis.

Jogyakarta yra istorinis miestas, menantis ne vieną istorinę epochą, taip pat tai studentų miestas, mat jame įsikūrę daugiau nei dešimt universitetų. Miestas pulsuoja gyvenimu ir jaunyste, senove ir magija – tai Javos tikėjimų ir kultūros centras. Šalia šio miesto išsidėsčiusios dvi garsios į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktos šventyklos – budistinė Borobudur ir hinduistinė Prambanan. Salos pasididžiavimas ugnikalnių slėnis su garsiausiu ugnikalniu Bromo – nuostabus reginys akims ir galimybė kopti į vulkaną, medituoti ir stebėti kylančią saulę. Šalies pietuose daugybė tropinių paplūdimių, kuriuose galima ne tik pailsėti, bet ir išmėginti banglenčių sportą. Šiaurinėje šalies dalyje, virš Semarang miesto išsidėstęs Karimunjavos salynas, su nuostabiu povandeniniu pasauliu, todėl čia mėgstantys paviršutinį nardymą tikrai ras ką veikti. Ugnikalnių papėdėse rasite arbatos plantacijų laukus, gaivų orą ir meditacinę atmosferą.

Ačehas – Ačehas yra ypatingas regionas Sumatros saloje, jos šiaurės vakaruose. Ačeho centre yra kalnai, kurių aukštis siekia iki 3381 m. Be to yra veikiančių ugnikalnių.
Regiono padalintas į 18 regencijų ir 4 miestus, administracinis centras yra Banda Ačehas. Ačehui priklauso Simeuluės, Tuanku, Breueho, Veho ir kitos salos.

Sumatra – ši magiška Indonezijos sala labai įvairiapusiška, todėl ji patraukli ir gamtos mylėtojams, vertinantiems laukinę gamtą bei vaizdingus peizažus, ir nutrūktgalviams keliautojams, išsiilgusiems autentikos, tradicinių papročių bei aktyvaus keliavimo. Sumatra šešta pagal dydį sala pasaulyje ir didžiausia sala priklausanti Indonezijai.

Aplankyti verta daug ką: Toba ežerą su Batakų kultūra, Veh salą esančią pačioje salos šiaurėje, Bukit Lavang orangutangų rezervatą, vakarų Sumatroje esančias vietoves ir miestus – Padang, Bukitingi su Minangkabau kultūra priešakyje, pietuose esantį Vay Kambas rezervatą, kuriame galima išvysti dramblius, raganosius ir Sumatros tigrus. Atvykę į Sumatrą nesitikėkite, jog pateksite į nesibaigiančias atostogas, kaip Balyje. Ši sala iš vakarų, šiaurės vakarų bei pietvakarių skalaujama galingojo Indijos vandenyno, pasižymi tropinių džiunglių panoramomis, vietinių kultūrų gausa, “kitokiu” mums gyvenimo būdu bei unikalia gamtine įvairove. Dėl šių priežasčių, šią salą neretai norisi vadinti ne šiaip Sumatra, tačiau “Laukine Sumatra”.
Borobuduras – didžiausia budistų šventykla pietryčių Azijoje. Ji įkurta 750-850 m. Javos saloje. Šventykla yra apskritos laiptuotos piramidės formos. Joje yra 504 Budos skulptūros. Šventykla iki 1835 m. buvo užnešta vulkaniniais pelenais. 1991 m. ji buvo įtraukta į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą.

Keli Mutu – Indonezijos Floreso saloje esančio Keli Mutu ugnikalnio krateryje tyvuliuoja trys ežerai, stebinantys savo spalvomis. Beveik 400 km ilgio salai pavadinimą kadaise davė portugalų jūrininkai – Cabo das Flores išvertus į lietuvių kalbą reiškia „Gėlių kyšulys”. Romantiško pavadinimo saloje – 14 aktyvių ugnikalnių, o žemės drebėjimai čia vyksta kasmet. Apskritai, Indonezija yra viena geologiškai aktyviausių pasaulio šalių: šioje šalyje yra per 200 aktyvių ugnikalnių. Įstabiausias iš Floreso salos ugnikalnių yra Keli Mutu. Šio vulkano krateryje, 1600 m aukštyje, greta vienas kito tyvuliuojantys trys ežerai įdomūs tuo, jog kiekvieno jų spalva skirtinga: didžiausiasis ežeras – turkio spalvos, antrasis – žalias, o trečiasis – juodas. Nuo seno salos gyventojai tiki, kad šiuose ežeruose ilsisi sielos. Pasak vietinių, juodojo ežero gelmėse gyvena burtininkų sielos, žaliajame glaudžiasi nusidėjėlių sielos, o kūdikių ir skaisčiai gyvenusių žmonių sielų buveinė – turkio spalvos ežeras. Paslaptys tebegaubia keistuosius ežerus. Minėtos ežerų spalvos – tai dabartinės jų spalvos. Dar visai neseniai šie trys ežerai buvo mėlynos, juodos ir kaštoninės spalvos. 1960 m. – ryškiai mėlynos, rausvai rudos ir balintos kavos spalvos. Iki šiol neatskleista, kodėl mįslingieji ežerai keičia spalvą. Manoma, jog tai šiuos pokyčius lemia vykstantys cheminiai procesai, kuriuos lemia vulkano išskiriamos dujos. Taip pat teigiama, jog ežerų spalva priklauso nuo deguonies kiekio: jei jo trūksta, ežero vanduo įgauna žalsvą atspalvį, o jei yra deguonies perteklius, vanduo nusidažo raudona ar net juoda spalva.

Krakata – Indijos vandenyne esantis Krakatau – vienas pavojingiausių ugnikalnių, garsėjantis netikėtais išsiveržimais. Žymiausias Indonezijos teritorijoje esančio ugnikalnio išsiveržimas įvyko 1883 m., kuomet į
25 km aukštį pakilęs pelenų debesis net porą dienų temdė dangų, o sprogimo garsas buvo girdimas net už 5000 km. Skaičiuojama, jog šio išsiveržimo metu žuvo apie 36 000 žmonių.

Prambananas – Prambananas yra didžiausias Pietryčių Azijoje induistinių šventyklų kompleksas. Jis įkurtas Javos saloje apie 850 m. Kompleksą sudaro 8 šventyklos. Pagrindinės yra skirtos Šivai, Višnui ir Brahmai. 1991 m. Prambananas įtrauktas į UNESCO saugomų objektų sąrašą.

Sangiranas – Sangiranas yra archeologinių kasinėjimų vieta, kur rastas „Javos žmogus”. Javos žmogus yra
1891 m. aptiktas hominidas. Tai vienas pirmųjų Homo erectus pavyzdžių.

Kalimantan (Borneo) yra ne tik dajakų genties gyvenamoji vieta, kurie išgarsėję kaip „galvų medžiotojai”, bet ir nuostabus „laiko draustinis”: gamta ir gyvenimo būdas čia išliko tokie patys, kaip šimtus metų atgal. Ilsintis Kalimantane, verta apsilankyti Melak kaime su orchidėjų sodu, „Upės mieste” Pontianak, vykti upės maršrutais Muaro, Muntai ir Long-Iram rajone.

Balis – viena iš Indonezijos respublikos salų, tarp Javos vakaruose ir Lomboko salų rytuose. Balio sala yra maždaug 5,632 km². ploto. Nuo šiaurinio smaigalio iki pietinio – 55 km., nuo vakarinio iki pietinio – 140 km. Landšaftas kalvotas, ypač vakarų regione, centrinėje salos dalyje yra vulkaninių kalnų. Aukščiausias taškas – Agungo ugnikalnis (3148 m). Šiaurinėje ir pietinėje centrinių kalnų dalyje išplėtota terasinė žemdirbystė, bei auginamos įvairios kultūros, pvz.: ryžiai, kukurūzai, kava, arbata, tabakas, kakava, vanilė, sojos pupelės, čili pipirai.

Mėgstantiems išskirtinius įspūdžius, istoriją bei antropologiją, tiesiog būtina aplankyti Tana Toraja žemę. Tai išskirtinė vieta visoje Indonezijoje, su gyvais kaimais, papročiais ir labai ypatingais laidojimo ritualais, nes čia švenčiama mirtis. Salos pietuose rasite gyvenimu verdantį miestą Makasarą. Sulavesį supa daugybė mažesnių ir didesnių salelių, kurias be abejo visas verta pamatyti, tačiau vienos kelionės joms vienoms tikrai neužteks.

Flora ir Fauna

Balio sala pasižymi itin didele floros įvairove. Dažniausiai aptinkami augalai, tokie kaip tamarindai, akacijos, kokosų palmės, įvairių rūšių bambukai. Taip pat bugenvilijos, jazminai, vandens lelijos ir daugybė įvairiausių rūšių orchidėjų.

Tigrai ir drambliai Balyje išnyko dar XX a. pr., tačiau saloje galima rasti įvairių beždžionių rūšių, civetų, muntjakų ar nykštukinių elnių, daugiau nei 300 paukščių rūšių, tarp kurių tokie kaip: jūriniai ereliai, gegutės, bėgikai, baltieji garniai ar varnėnai.

Balio saloje gyvena apie 4 mln. gyventojų ir jų skaičius kasmet auga. Vyraujančios tautos: baliečiai, javiečiai bei madūriečiai. Kalbama indoneziečių ir baliečių kalbomis. Daugiausiai žmonių gyvena pietinėse pakrančių zonose, o didžiausias miestas ir administracinis centras – Denparas, su 700 000 tūkst. gyventojų (2010 m.).
Vis didėjantis užsieniečių turistų skaičius pareikalavo ir tam tikrų, naujų turizmo šakų atsiradimo, viena iš tokių – sekso turizmas. „Balio žigolo“ (angl. Bali gigolos), „Kutos kaubojai“ (angl. Kuta cowboys) – tai tik nedaugelis epitetų, kuriais turistės moterys vadina Balio vietinius vyrus. Paprastai juos surasti nesunku, nes vyrai patys siūlo savo paslaugas miesto gatvėse ar paplūdimiuose. Kadangi toks uždarbiavimo būdas yra greitas būdas užsidirbti pinigų, nemokamai pavalgyti ar gauti dovanų, vis daugiau jaunų vyrų renkasi šį pragyvenimo būdą.