Azerbaidžanas

Rasti ir nusipirkti lėktuvo bilietą


Azerbaidžano Respublika – valstybė Kaukazo regione, besiribojanti su Rusija šiaurėje, Gruzija bei Armėnija vakaruose ir Iranu pietuose. Nachičevanės Autonominė Respublika ribojasi su Turkija, Armėnija ir Iranu.
Sostinė – Baku.
Valiuta – Azerbaidžano manatas (AZN).
Oficiali kalba – azerbaidžaniečių.


Šalies aprašymas

Azerbaidžanas išsidėstęs Užkaukazės regiono rytuose, prie vakarinio Kaspijos jūros kranto. Apie pusę šalies ploto užima kalnai: šiaurėje iškilęs Didžiojo Kaukazo kalnagūbris, kuriame yra aukščiausia šalies vieta – Bazardiuziu kalnas. Pietvakariuose iškilę Mažojo Kaukazo kalnai, o pietryčiuose – Talyšo kalnai, kuriuos nuo Kaspijos skiria Lenkoranės žemuma. Centrinę Azerbaidžano dalį užima Kuros-Arakso žemuma.

Azerbaidžano sostinė ir didžiausias miestas Kaukazo regione Baku įsikūręs Kaspijos jūros pakrantėje, Apšerono pusiasalyje. Baku pavadinimas kildinamas iš senovės persų kalbos žodžio „badkube“, reiškiančio miestą, kuriame pučia vėjai.

Azerbaidžano forma žemėlapyje primena jūros link skrendantį paukštį, o paukščio „snapas“ yra Apšerono pusiasalis, kurio pietvakarinėje pakrantėje įsikūręs senovinis ir visada jaunas miestas – Azerbaidžano sostinė Baku. Apšerone ir Baku puikiai išvystytas transportas: čia veikia Heidaro Alijevo vardo tarptautinis oro uostas, didelis jūros uostas pakrantėje (didžiausias Kaspijos jūroje), Baku geležinkelio stotis, o sostinę ir kitus šalies regionus jungia kelių tinklas. Tad nieko nuostabaus, kad šis miestas labai mėgstamas turistų.

Svarbiausia šalies upė Kura su intakais Araksu, Ganychu, Gabyru, Terteru. Keletas neilgų upių įteka į Kaspiją (Samuras, Sumgaitas, Kubialčajus). Kalnuose telkšo keletas nedidelių ežerų (didžiausias – Sarysu, 67 km²), o Kuros slėnyje įrengtas didelis Mingečauro tvenkinys.

Iki 200 m aukščio vyrauja pilkžemių dirvožemiai, aukščiau – kalnų miškiniai ir kalnų pieviniai, Lenkoranės žemumoje – geltonžemiai. Būdingos pusdykumės, sausosios stepės. Kalnuose auga ąžuolų, bukų, kaštonų miškai, o aukštikalnėse – subalpinės ir alpinės pievos.

Klimatas

Būdingas daugiausia subtropinis klimatas. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra nuo 0 °C iki +3 °C lygumose ir nuo +3 °C iki –10 °C kalnuose. Liepos mėnesį atitinkamai nuo +25 °C lygumose iki +5 °C kalnuose. Prieškalnėse per metus vidutiniškai iškrenta 200 mm kritulių, o kalnuose ir Lenkoranės žemumoje – 1400 mm.

Sanatorijos

Didžiausią paklausą tarp Azerbaidžano kurortų turi Naftalano sanatorijos, garsėjančios pasaulyje gydomaisiais mineraliniais aliejais, turinčiais naftos kvapą ir spalvą, išgaunamais iš naftos telkinių. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad naftalanas gali būti naudojamas 70 ligų gydyti: sergant sąnarių, nervų sistemos, kraujagyslių, odos, ginekologinėmis ligomis.

Sanatorija „Stebuklingas Naftalanas” – patogus kurortas su gera infrastruktūra ir kraštovaizdžio teritorija. Jis tuo pačiu metu gali priimti 200 svečių, dirba ištisus metus. Patyrę kvalifikuoti sanatorijos medikai padės poilsiautojams gydyti odos ir ginekologines ligas, taip pat ligas, susijusias su raumenų, skeleto ir nervų sistemomis.

Sanatorija „Gashalty” – be medicininių pastatų, sanatorijos teritorijoje yra keletas restoranų ir kavinių, baseinas, sauna, treniruoklių salė ir pramogų centras su boulingo, biliardo ir lošimo automatais. Odos, kraujagyslių, moterų ir vyrų ligų gydymas atliekamas naftalano aliejaus pagalba.

Sanatorija „Absheronas” – sanatorija randasi prie jūros, Kaspijos pakrantėje, netoli Baku miesto. Kurorte specializuojasi virškinimo trakto ligų gydymas. Sanatorijoje vyksta gydymas medikamentais, be to – patyręs medicinos personalas padeda atsistatyti organizmui.

Kaip balneologiniai kurortai yra populiarūs Zyga, Masazyras, Lankaranas.

Turizmas

Alpinizmas labai populiarus Azerbaidžane, nes šalyje daug kalnų. Didžiojo ir Mažojo Kaukazo kalnai juosia Azerbaidžaną pusračiu iš šiaurės į pietryčius. Jie šiek tiek saugo šalį nuo šaltų vėjų ir paverčia klimatą šiltesniu. Didžiojo Kaukazo kalnų grandinės aukštis siekia daugiau nei 4000 metrų virš jūros lygio. Todėl čia gausu žmonių, kurie neįsivaizduoja savo gyvenimo be kopimo į viršukalnes. Tam Azerbaidžane sudarytos visos sąlygos: kalnų papėdėse alpinistų laukia apgyvendinimo įstaigos, yra išplėtota transporto sistema. Turistams visada padeda patyrę instruktoriai ir gidai.

Šiose vietose apsilankę turistai turi galimybę ne tik kopti į kalnus, bet ir mėgautis nuostabia kalnuotojo Azerbaidžano gamta, susipažinti su vietos gyventojų gyvenimo būdu ir tradicijomis bei kvėpuoti švariu kalnų oru.

Šachdagas – Azerbaidžano turizmo pramonės perlas. Jau daug amžių šis kampelis Azerbaidžano šiaurės rytuose tarnauja kaip vartai tarp Europos ir Vidurinių Rytų. Didingų Kaukazo kalnų pavėsyje čia slypi neapsakomas gamtos grožis. Nepaliesti ledynai ir gilūs tarpekliai, nuostabaus grožio kalnų ežerai ir kanjonai, tikras augalų ir gyvūnų lobynas. Tai Šachdagas visoje savo didybėje. Oro temperatūra Šachdage svyruoja nuo –20 °C žiemą iki +20 °C tyliais vasaros vakarais, todėl šios vietovės klimatas tinka sportui ir pramogoms ištisus metus. Kvapą užimantis šio nuo laiko paslėpto rojaus grožis suteikia neišdildomų įspūdžių.

Slidinėjimo kurortas

Šachdago kalnų kurorte suplanuota net 19 nusileidimo trasų, pritaikytų įvairaus įgudimo slidininkams, tad jis gali pasiūlyti aukščiausios klasės slidinėjimo patirtį 2500 metrų virš jūros lygio aukštyje. Kurorte įsikūrusioje slidinėjimo mokykloje patyrę instruktoriai patars ir pradedantiesiems, ir patyrusiems slidinėtojus.Kalnų šlaitai puikiai tinka ne tik slidinėjimui, bet ir snieglenčių sportui bei važinėjimui sniego rogėmis. Iš kitų, ypač vaikam tinkamų, žiemos pramogų galima paminėti keturračius, pripučiamas pilis ir nusileidimą nuo kalnų ant pripučiamų „padangų“. O kurorto vandens pramogų parke galėsite pailsėti nuo sniego ir ledo.

Lankytinos vietos

Didelį Baku svečių susidomėjimą kelią apie 30 kilometrų nuo Baku zoroastrizmo šventykla – XVII – XVIII amžiaus Ateshgah ugnies šventykla Surachany kaime. Ji pastatyta ant uolos, kurioje jau tūkstančius metų natūraliu būdu iš gamtinių dujų virsta liepsnos. Tai yra religinis statinys, kuris visame pasaulyje garsėja kaip autentiškas ir egzotinis Azerbaidžano turistų traukos srities centras. Tai nuostabi vieta, kurioje Penkiakampis religinis kompleksas, supantis vidinį kiemą, vienuolių celes ir altorių viduryje, buvo pastatytas indų bendruomenės.
Netoli Muhamedli kaimo galima pamatyti kitą įdomų gamtos reiškinį – degančias gamtines dujas kalnų papėdėje. Aplink kalną deganti ugnis kartais siekia 10–15 metrų aukštį. Ugnies mirgėjimas aiškiai matomas žiemą. Ši vieta vadinama Janardagu (degančiu kalnu). Iki Islamo atėjimo Janardage buvo ugnies garbintojų šventykla. Apie šią vietą pasakojama daug legendų ir padavimų. Senovėje Azerbaidžane buvo daug tokių vietų.

Tarp istorinių Bakų paminklų įdomiausias yra senamiestis – „Icheri Sheher“, saugomas aukštų tvirtovės sienų iš trijų pusių. Tai seniausia miesto dalis, kurios ginamosios sienos datuojamos XII amžiumi. Už šių sienų stiebiasi į dangų šiuolaikinės architektūros statiniai. Baku senamiestis yra padalytas į kelis kvartalus, kurie skiriasi kultūra, papročiais, architektūra ir socialiniu stoviu. Jame yra Širvanšachų rūmai, apimantys daug įvairių pastatų: pagrindinį rūmų pastatą, laidojimo saugyklas, mečetę su minaretu, Divanchaną, Sejido Jahja Bakuvio (dervišo – rūmų mokslininko) mauzoliejų, pirtis. Rūmus pastatė Širvanšachas Chalilulahas I-asis (1417–1462) ir jo sūnus Farukas Jasaras (1462–1501 m.). Vertas dėmesio senovinis kapas, kuris yra laikomas vienu iš geriausių viduramžių architektūros pavyzdžių ne tik Azerbaidžane, bet visuose vidurio rytuose. Kitas įdomus senovės paminklas yra Džuma mečetė su sultono Oldžaitu (XIII a.) įrašu. Siauros senamiesčio gatvelės vietomis susiaurėja iki ištiestų rankų pločio, čia daug parduotuvėlių, kuriose galima įsigyti senovės ir šiuolaikinių amatininkų dirbinių: kilimų, keramikos, varinių indų ir pan. Senųjų karavansarajų pastatuose įsikūrę restoranai, kuriuose galima paskanauti Azerbaidžano nacionalinės virtuvės patiekalų.

Žvelgiant į miestą iš viršaus, iš Aukštutinio parko, arba nuo jūros, lengva pastebėti, kad miesto forma primena ant kalvų šlaitų pastatytą amfiteatrą jūros pakrantėje. Senamiesčio pakraštyje, netoli didžiojo Baku bulvaro, į dangų kyla vienas garsiausių šalies istorijos ir architektūros paminklų – Baku simboliu tapęs „Giz Galasy“ (Mergelės bokštas).

Kaspijos jūros pakrantėje stovi Maideno bokštas, kuris yra Baku miesto simbolis. Iki šiol bokšto kilmė yra apgaubta paslapties, nes niekas nežino, kada jis buvo pastatytas ir kokia buvo tūkstančio metų statinio paskirtis. Tai įspūdinga cilindro formos struktūra, siekianti 29,5 metrus aukščio ir 16,5 metrų skersmens. Paslaptingas Maideno bokštas nuo 2000 metų yra įtrauktas į UNESCO paminklų sąrašą. Iš jo matomi senamiesčio stogai ir Baku miesto apylinkės.

Baku Boulevard Nacionalinis parkas daugiau kaip 100 metų džiugina miesto gyventojus. Jis tęsiasi apie 3 kilometrus ir 750 metrus Pietinėje Kaspijos jūros pakrantėje. Vaikščiojant kruopščiai prižiūrimoje parko teritorijoje galima apsilankyti čia esančiuose prabangiame kino restorane ir „Fenomenas” kazino komplekse. Lankytojai čia gali pamatyti Parachute Tower, buvusį parašiutininkų bokštą, kuris dabar naudojamas orų prognozėms. Čia įrengta elektroninė lentelė, rodanti orus. Taip pat Baku Boulevard Nacionalinis parkas didžiuojasi Tarptautiniu Mugham centru, kuris yra įtrauktas į UNESCO kultūrinio paveldo sąrašą. Vakarais pasivaikščiojimo metu galima grožėtis grojančiu fontanu.

Gobustanas – tai etnografinis rezervatas, muziejus po atviru dangumi, kuriame galima išvysti akmens amžiaus piešinių ant uolų. Vietovė nuo sostinė Baku nutolusi maždaug 65 km į pietvakarius. Ši archeologinė vietovė yra įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Joje aptinkama daugiau nei 6000 piešinių, kurių amžius siekia nuo 5 iki 40 tūkstančių metų. Priešistoriniuose piešiniuose daugiausia vaizduojami primityvūs žmonių, gyvūnų atvaizdai, taip pat mūšių scenos, ritualinės apeigos, kariai, kupranugarių karavanai, saulės ir žvaigždžių atvaizdai.

Virtuvė

Azerbaidžano virtuvė – tai rafinuoto skonio ir subtilaus aromato patiekalai – sriubos, sultiniai, plovai, daržovės.

Daržovės daugiau vartojamos vasarą. Tarp jų labai svarbios yra svogūnai (dažniau laiškai), česnakai, pomidorai, ankštiniai, pipirai. Virtuvėje praktiškai nenaudojami šakniavaisiai ir požeminės dalys, todėl morka, burokas, ropiniai svogūnai čia reti. Viena svarbiausių „daržovių“, suteikianti Azerbaidžano virtuvei išskirtinumą, yra kaštainis, naudojamas daugybėje patiekalų.

Čia gausiai naudojami žalumynai ir prieskoninės žolės. Be svogūnų ir česnakų laiškų čia naudojama takažolė, pipirnė, poras, petražolė, estragonas, mėta, melisa, kalendra, rečiau – čiobrelis, krapai. Nemaža daržovių grupė yra laukiniai augalai, vadinamieji Hudayinabit.

Azerbaidžane sriuba tiršta ir įmantri, savitą aromatą jai suteikia prieskoniai. Dažniausiai verdama iš mėsos. Tai tiršti mėsos ir kaulų sultiniai, paskaninti įvairiais priedais, sriuba-sultinys iš mėsos ir atskirai kaip antrasis patiekalas atnešamos daržovės ir mėsa, virę tame pačiame sultinyje.

Atskira daržovių patiekalų rūšis yra dolma, t. y. aviena ir ryžiais įdarytos daržovės, pagardintos prieskoniais. Dažniausiai įdaromas baklažanas, pomidoras, paprika, kopūsto ar vynuogių lapai.

Azerbaidžaniečių virtuvei būdingas gausus žuvies vartojimas. Visa žuvis pagaunama Kaspijos jūroje (eršketas, lašiša, kutumas ir kt.). Juodieji ikrai yra vienas garsiausių Azerbaidžano delikatesų. Žuvis (dažniausiai eršketas) dažnai kepama ant iešmo, patiekiama su įvairiais padažais.

Azerbaidžane gausus pieno produktų pasirinkimas. Tai didele dalimi įtakojo klajoklių tiurkų tradicijos. Jogurtas dažnai patiekiamas kaip svarbus priedas daugybei patiekalų. Iš jo gaminamas ir sūrokas vasaros gėrimas airanas, šaltos sriubos. Taip pat šalyje gaminama ir daug sūrių, dažniausiai iš avių pieno. Sūriai laikomi gyvulių odos maišuose motal.

Visus metus geriama juodoji arbata, kurios niekada neišstūmė kava. Arbatinėse, vadinamose çayhana, išsivystė savita bendravimo ir arbatos gėrimo kultūra, o juodoji arbata laikoma Azerbaidžano nacionaliniu gėrimu. Arbata gali būti gaminama ir iš laukinių žolelių, tokių kaip čiobrelis, laukinis cinamonas, svarainio sėklos ir pan. Arbata geriama iš kriaušės formos puodelių, vadinamų armuda.

Etiketas

Tradiciškai maistas patiekiamas ant žemės (kilimo), vadinamo sofra. Pirmasis pradeda valgyti šeimos vyriausias, tituluojamas aksakkal – „baltoji barzda“. Prieš pradedant valgyti, tariama bismillahirrahmanirrahim, baigiant valgyti sakoma Allah artik etsin. Maistas paprastai valgomas rankomis.

Vaišinant svečius dažniausiai pradedama nuo arbatos, kuri yra svarbi kultūros dalis ir palengvina bendravimą. Maistas pradedamas nuo šviežių daržovių lėkštės. Daržoves užkanda bandele ir užgeria airanu. Prieš maistą dar patiekiami pakepinti rūgštūs vaisiai (kryklė, džiovinti abrikosai). Tada seka sriuba, pagrindinis patiekalas ir plovas, po kurio neretai patiekiamas rūgštus padažas. Neretai užbaigiama jogurtine sriuba (dovğa), kuri gerina virškinimą. Galiausiai patiekiami vaisiai, saldumynai.

Suvenyrai

Prisiminimui apie šią nuostabią šalį turistai parsiveža: vario, keramikos dirbinių, nacionalinių durklų, šlepečių, staltiesių, kilimų, išsiuvinėtų šalikų, elegantiškų liemenių, šilko skarų, tradicinių saldumynų, vyno, arbatos, žinomų vyriškų kepurių – Cap-aerodromas.